Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Aristotelis
- Biblija
- Ciceronas
- Euripidas
- Ezopas
- Graikų mitai
- Herodotas
- Homeras
- Horacijus
- Katulas
- Markas Aurelijus
- Ovidijus
- Platonas
- Plutarchas
- Sapfo
- Seneka
- Sofoklis
- Tacitas
- Tukididas
- Vergilijus
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Homeras
Veikiausiai VIII a. pr. Kr. gyvenęs graikas Homeras (gr. Ὅμηρος) laikomas pirmuoju Europos poetu, parašiusiu kertinius Vakarų kultūros tekstus – hegzametru sukurtas epines poemas Odisėja ir Iliada, pasakojančias Trojos karo mitą. Nėra tiksliai žinomas nei jo gyvenimo laikas, nei vieta, dar Antikos laikais septyni helenų miestai varžėsi, kuris iš jų buvo aklo poeto tėvynė, o vokiečių romantikai apskritai dvejojo, ar toks poetas kada nors gyvenęs. Šiandien nebėra svarbu, ar tikrai jis kilęs iš Chijo salos, ar tikrai palaidotas Ijo saloje – Homeras seniai tapo ne tik visų helenų, bet ir visų europiečių poetu. Manoma, kad bent gerą šimtmetį Homero tekstai plito iš lūpų į lūpas, o užrašyti tik VII a. pr. Kr., tačiau visi tekstų variantai buvo kiek skirtingi. Panašu, kad VI a. pr. Kr. poemų tekstai buvo kanonizuoti, suvienodinti ir išleisti. Apie III–II a. pr. Kr., atsiradus filologijos mokslui, abi poemos sulaukė komentarų: teko aiškinti tam tikras realijas, pasenusius žodžius, mitologiją, taisyti perrašant atsiradusias klaidas, nurodyti nenuoseklumus. Panašiu metu kiekviena poema buvo suskirstyta į dvidešimt keturias giesmes ir pavadinta graikų abėcėlės raidėmis. Be to, teksto nenuoseklumai pasirodė įtartini gramatikams ir pirmiesiems kalbos formų tyrėjams Ksenonui (III–II a. pr. Kr.) ir Helanikui (III a. pr. Kr.): jiedu pirmieji sudvejojo, ar Homeras iš tiesų gyveno ir kūrė.
Manoma, kad poemose aprašytas Trojos karas galėjęs vykti XIII a. pr. Kr. Ilgai abejota, ar aprašyti įvykiai vyko iš tiesų, ar egzistavo minimos vietovės, tačiau 1871 m. Trojos griuvėsius Turkijos šiaurėje atkasė ilgai jų ieškojęs vokiečių verslininkas ir mėgėjas archeologas Heinrichas Šlymanas (Heinrich Schliemann). Miesto atradimas paskatino ieškoti atitikimų ir skirtumų tarp poemų tekstų ir archeologų duomenų. Mat poemose vaizduojami įvykiai veikiausiai vyko prieš gerus penkis šimtus metų iki Homero gyvenamo laiko (jeigu jis gyveno). Abiejuose tekstuose nemažai didingosios Mikėnų kultūros pėdsakų, kuriuos patvirtina Šlymano radiniai: čia stūkso galingos pilys, kaunamasi su didžiuliais žmogaus dydžio skydais, šalmais, kaustytais šerno iltimis, bronzos ginklais. Tačiau tekstuose aptinkama ir IX–VIII a. pr. Kr. realijų, taip pat nemažai faktinių klaidų, pvz., nors Homero poemų veikėjai į mūšio lauką atrieda karo vežimais, išlipa iš jų ir mėto ietis, o ne duria, archeologiniai radiniai demonstruoja, kad mūšio metu jie turėję kautis vežimuose tvirtai laikydami ietis rankose. Ir tos ietys bei kiti ginklai negalėję būti geležiniai – bronzos amžiuje šis metalas dar nebuvo žinomas.
Vadinamasis „Homero klausimas“ keliamas iki šiol. Iki šių laikų išliko keturios ryškiausios teorijos, atskleidžiančios skirtingus požiūrius į poemų autorystę. Tai Volfo (Wolfo) analitinė, Lachmano (Lachmann), „vieningo branduolio“ (Hermano (Hermann)) ir unitarų teorijos. 1795 m. tyrinėtojas Friedrichas Augustas Volfas paskelbia, esą VI a. pr. Kr., kai buvo tvarkomi poemų tekstai, į vieną junginį sujungtos įvairių poetų maždaug apie X a. pr. Kr. rašytos dalys. Šią mintį perėmę analitinės teorijos šalininkai ir toliau ieškojo poemų netolygumų, neatitikimų, prieštaravimų. Mokslininko Karlo Lachmanno teorijos esmė – esą Iliadą sudaro atskiros poemos, todėl nėra vientiso siužeto ar vieningo plano. „Vieningo branduolio“ teorijos kūrėjas Gotfrydas Hermanas ir jo šalininkai laikėsi nuomonės, kad trumpa vieno poeto poema (branduolys) buvo apipinta kitų sukurtomis giesmėmis. Paskutinieji, unitarai, tapo autoriaus Homero „advokatais“ ir teigė: panašūs neatitikimai tekste nėra retenybė, jų aptinkame ir Sofoklio ar Vergilijaus tekstuose, taip pat Adomo Mickevičiaus Pone Tade ar Gėtės (Goethe) Fauste ir t. t. Tad netolygumai Homero poemose dar nėra įrodymas, kad Homero iš viso nėra buvę. Šiuo metu labiausiai linkstama prie pastarosios versijos. Be to, unitarai atskleidžia, kaip grakščiai ir simetriškai sukomponuoti abu epai: poemų pradžioje ir pabaigoje kartojasi panašūs motyvai.
Pagrindinė Iliados tema yra pasakojimas apie Trojos karą tarp graikų ir trojėnų, apie achajų, kaip poemoje vadinami graikai, stovykloje kilusį vaidą devintaisiais karo metais. Jau pirmojoje eilutėje atskleidžiama pagrindinė tema – Achilo pyktis, dėl kurio pražuvo daugybė žmonių tiek tarp achajų, tiek tarp trojėnų: „Pyktį Pelėjo sūnaus Achilo, dievaite, giedoki.“ Bet juk tikroji karo priežastis – dievo Dzeuso valia. Į jūrų deivės Tetidės ir karaliaus Pelėjo vestuves nepakviesta nesantaikos Deivė Eridė kerštaudama prie durų paliko obuolį su užrašu „Gražiausiajai“. Dėl obuolio kilo trijų deivių – Afroditės, Heros ir Atėnės – ginčas. Dzeusas teisėju paskyrė Trojos karalaitį Parį, kurį kiekviena iš deivių siekė palenkti į savo pusę. Paris pasirinko Afroditės siūlomą gražiausią pasaulio moterį, Spartos karaliaus Menelajo žmoną Helenę. Nors skaitytojai taip ir neišvysta Trojos užėmimo, poemoje nuolat užsimenama apie būsimą greitą Achilo mirtį, achajų ir priešų žūtį, o po trojėnų vado Hektoro mirties tampa aišku – šventasis Ilionas (Troja) tikrai žlugs. Nieko gero nežada ir medinis arklys prie miesto vartų, kurio viduje tūno achajų kariai. Poemoje pilna „tirštų“ karo vaizdų: karo lauke skamba sužeistųjų dejonės, liejasi kraujo upės, siaubą kelia užkariautojų žiaurumas ir miesto gynėjų ryžtas, nuolat sklando kažkur greta esančios mirties pajauta, liepsnoja keršto ugnis, skamba laidotuvių raudos. Iliada – tarsi ryški graikiška vaza, pilna visų raudonos atspalvių nuo ugninės iki tamsios vyno, pilna bronzos ginklų geltonio ir ryškiaspalvių Helenos ir kitų moterų brangiausių apdarų.
Visai kitaip yra Odisėjoje, kupinoje šaltų ir niūrių spalvų: pilkšvos, melsvos, juodos; tamsi ir jūra, baugi ir pomirtinio pasaulio Hado šalis. Odisėjoje pasakojama apie Odisėjo ir kitų žymiausių achajų (Nestoro, Menelajaus, Diomedo, Filokteto, Idomenėjo) grįžimą į namus pasibaigus Trojos karui. Odisėjas šioje kelionėje užtrunka dešimt metų. Keliaujant jam teko įveikti įvairius pavojus ir atsispirti svetimų kraštų pagundoms. Sumaniojo Odisėjo laivyną užklumpa audros ir vėtros, žmogėdros laistrigonai ir kiklopai, tyko bendražygius ryjančios pabaisos Skila ir Charibdė. Lotofagų, tautos, valgančios tik lotoso žiedus, krašte svetimšaliai, paragavę saldesnio už medų lotoso, pamiršta tėvynę. Šitai supratęs Odisėjas išskuba irtis namų link ir palieka saldžią lotoso pagundą. Panašią užmarštį Odisėjo draugams suteikia burtininkė Kirkė. Fajakų krašte, kur visus metus žydi sodai, laivai gali plaukti per miglą, naktį, menės tviska sidabru bei auksu, Odisėjui siūloma į žmonas karalaitė Nausikaja. Tarp ūžiančių jūrų atokioje saloje gyvenanti nimfa Kalipsė užklydusiam Odisėjui žada amžiną jaunystę ir nemirtingumą. Tačiau visų šių pagundų ir pasiūlymų Odisėjas atsisako – meilė tėvynei kelią didelį ilgesį. Be to, pabuvęs ūkanotoje Hado šalyje ir pakalbėjęs su šešėliais virtusių bičiulių vėlėmis, Odisėjas, pasiteirauvęs Tėbų aiškiaregio Teiresijo, sužino tikruosius dalykus ir savo paties likimą. Tuo metu, nesulaukdamas grįžtančio tėvo, jo ieškoti į kelionę leidžiasi sūnus Telemachas, o ištikimoji žmona Penelopė laukia vyro jau beveik dvidešimt metų. Kaip tik tada išaiškėja ir jos apgaulė. Penelopė laukia grįžtant savo vyro ir gudriai atstumia atkaklius jaunikius, bet jaunikiai išsiaiškina, kad Penelopė naktimis ardo dieną audžiamą audinį, kurį baigusi turėjo tekėti už vieno iš jų. Tada sumani moteris sugalvoja dar vieną gudrybę ir pasiūlo įtempti Odisėjo lanką – tekės tik už tokio stipruolio kaip Odisėjas. Nė vienas iš jaunikių, žinoma, to nepajėgia, ir tuomet lemtingą akimirką įsiveržia Odisėjas bei atkeršija visiems piktavaliams.
Tiek Odisėja, tiek Iliada jau seniai tapo kertiniais Vakarų kultūros tekstais. Į Lietuvos kultūrą jie pateko pirmiausia per daugybę Homeru sekusių autorių, o versti pradėti XX a. Gydytojas iš Jonavos Jeronimas Ralys dar 5 gimnazijos klasėje pradėjo iš senovės graikų į lietuvių kalbą versti abi poemas. Odisėjos vertimas baigtas po gero dešimtmečio, 1921 m., o Iliados tespėta išversti penkiolika giesmių. Likusį tekstą jau 1930 m. suredagavo, baigė versti ir išleido žymūs Lietuvos kultūros veikėjai Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Pranciškus Žadeikis, Jurgis Talmantas. Antrąjį, šiuo metu daugiausiai skaitomą vertimą atliko klasikinės filologijos profesorius Antanas Dambrauskas.
Raminta Važgėlaitė